Yra toks tylus momentas po pamokų, kurį tėvai puikiai atpažįsta. Vaikas grįžta namo, nusimeta kuprinę ir… tiesiog subliūkšta. Atrodo, kad jis pavargęs labiau nuo sėdėjimo nei nuo pačios matematikos. Ir tada kyla paprastas klausimas: gal problema ne tik pamokų kiekyje, o tame, ant ko vaikas praleidžia pusę dienos?
Mokykla gali būti puiki, mokytoja gali būti nuostabi, bet jei vaikas visą dieną sėdi nepatogiai, kūnas pradeda „pykti“. Pečiai kyla, nugara pavargsta, kojos neranda vietos. Nuovargis ateina greičiau, o su juo ateina ir irzlumas. Todėl baldai mokykloms nėra smulkmena. Tai pagrindas, ant kurio laikosi vaiko savijauta, dėmesys ir net noras mokytis.
Pirmas signalas, kad baldai netinka, dažnai pasirodo namie
Mokykloj vaikai retai skundžiasi tiesiai. Jie prisitaiko. Jie susikūprina. Jie sėdi ant vieno šono. O namie išlenda pasekmės.
Dažniausi ženklai, kurių neverta nurašyti „na, toks amžius“:
- vaikas nuolat trina sprandą ar pečius
- nenori sėsti prie namų darbų, nors anksčiau sėsdavo lengviau
- greitai pyksta dėl smulkmenų, kai reikia rašyti ar skaityti
- sėdi labai arti stalo, beveik „įlindęs“ į sąsiuvinį
Kai kūnui nepatogu, galva dirba sunkiau. Vaikas nenori „tingėti“. Jis tiesiog pavargsta per anksti.
Kėdė, kuri „laiko“ vaiką, o ne verčia jį laikyti save
Gera mokyklinė kėdė nėra ta, kuri atrodo „tvirta“. Gera kėdė yra ta, kuri padeda vaikui išlaikyti natūralią padėtį be pastangų. Jei vaikas turi nuolat save taisyti, jis pavargs net per trumpą laiką.
Ką verta patikrinti labai praktiškai:
- ar vaiko pėdos remiasi į grindis (ar bent į atramą)
- ar keliai nėra per aukštai arba per žemai
- ar sėdint klubai ir nugara nejuda į priekį „ieškodami“ atramos
Dar viena smulkmena, kuri daug ką pasako: jei vaikas vis stumdosi kėdę, atsilošia, vėl pasilenkia, tai dažnai reiškia, kad jis ieško patogumo. Tiesiog neranda.
Stalas, kuris netrukdo, kai vaikas rašo ir skaito
Stalas mokykloje yra daugiau nei plokštuma. Jei jis per aukštas, vaikas kelia pečius, rankos įsitempia. Jei per žemas, vaikas lenkiasi į priekį, galva nusileidžia, nugara pavargsta.
Paprastas patikrinimas, kuris veikia be jokių matavimų: kai vaikas sėdi, alkūnės turi patogiai būti ant stalo, o pečiai neturi kilti į viršų. Jei pečiai kyla, stalas per aukštas. Jei alkūnės „kabo“, stalas per žemas arba kėdė per žema.
Ir dar vienas dalykas, kurį dažnai pamiršta: stalo gylis. Jei stalas per seklus, vaikas priartėja per arti, o tada prasideda „sąsiuvinis prie nosies“ efektas. Ilgainiui tai vargina.
Apšvietimas ir vieta klasėje: baldai nėra vien tik medis ir metalas
Kartais nuovargis „lipdomas“ iš kelių dalykų. Vaikas sėdi nepatogiai, dar ir šviesa krenta taip, kad jis nuolat prisimerkia arba pasisuka. O pasisukęs jis sėdi kreivai. Kreivai sėdėdamas pavargsta dar greičiau. Viskas susiję.
Jeigu mokykla atnaujina klases, verta pagalvoti, kad baldai mokykloms turi eiti kartu su logišku išdėstymu. Kad vaikas neturėtų sėdėti „šonu“ į lentą. Kad šviesa neakintų. Kad mokytoja matytų vaiką, o vaikas matytų mokytoją be įtampos.
Kodėl reguliuojami sprendimai dažnai laimi, net jei kainuoja daugiau
Vaikai per metus pasikeičia taip, kad kartais net tėvai nespėja. Vieną rudenį kelnės trumpėja, kitą pavasarį rankovės. Ir jei baldai lieka tie patys, vaiko kūnas vėl prisitaiko, o nuovargis grįžta.
Reguliuojamas aukštis, paprastas pritaikymas skirtingam ūgiui, tvirta konstrukcija, kuri nesvyruoja. Čia nėra „prabangos“. Čia yra stabilumas, kuris kasdien taupo vaikui energiją.
Greitas kontrolinis sąrašas, kad sprendimas būtų aiškus
Kai renkatės, verta turėti trumpą sąrašą, kuris neleidžia pasimesti.
Pažiūrėk:
- ar vaiko pėdos turi atramą
- ar pečiai lieka atpalaiduoti rašant
- ar vaikas gali atsisėsti tiesiai, neįsitempdamas
- ar stalas pakankamai gilus, kad vaikas nelenktų galvos į sąsiuvinį
- ar kėdė stovi stabiliai, nesisupa, neslysta
Jei į daugumą klausimų atsakymas „taip“, jūs jau arti gero sprendimo.
Mažiau nuovargio reiškia daugiau kantrybės, daugiau dėmesio, daugiau noro
Vaiko energija nėra begalinė. Jei didelė dalis jos išeina į „sėdėjimo kovą“, mokymuisi lieka mažiau. O kai vaikas mažiau pavargsta, jis lengviau susikaupia, mažiau nervinasi, labiau tiki savimi. Kartais net pažymiai pasikeičia, nors tėvai nieko papildomai „nespaudė“.
Todėl kai kalba pasisuka apie baldai mokykloms, verta galvoti ne apie daiktus, o apie kasdienį vaiko jausmą: ar jam patogu būti mokykloje. Jei patogu, jis atneša namo daugiau ramybės. Ir tai, atvirai, yra didelis laimėjimas.
